Patarlės 1

₂kad žmonės brangintų išmintį ir pamokymą,

suvoktų prasmingus posakius,

₃pratintųsi išmintingai elgtis

būdami teisūs, teisingi ir dori,

₄kad neišmanėliai būtų pamokyti sumanumo,

o jauni žmonės – žinojimo ir apdairumo.

₅Išmintingas žmogus, jų klausydamasis, mokysis,

o protingas žmogus įgis gebėjimo,

₆supras patarles ir palyginimus,

išminčių posakius ir mįsles.

₇Pagarbi VIEŠPATIES baimė – pažinimo pradžia,

bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą.

₈Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo

ir neatmesk savo motinos mokymo.

₉Jie bus grakštus vainikas tavo galvai,

karoliai tavo kaklui.

₁₀Mano vaike, jei tave nusidėjėliai viliotų,

neklausyk.

₁₁Jei sakytų: „Eikš su mumis,

surenkime kruvinas pasalas,

paspęskime spąstus nekaltiems!

₁₂Prarykime juos gyvus, kaip daro Šeolas,

žydint gyvenimui, tarsi žengiančius į kapą.

₁₃Rasime visokių brangių daiktų,

prisikrausime savo namus grobio.

₁₄Susiek savo likimą su mumis,

ir visi turėsime vieną bendrą piniginę!“ –

₁₅mano vaike, nesileisk į kelią su jais,

nekelk kojos į jų takus,

₁₆nes jų kojos bėga į pikta,

skuba kraują pralieti.

₁₇Juk veltui tinklas tiesiamas,

kai paukštis tai mato.

₁₈Tačiau jie rengia kruvinas pasalas sau,

spendžia spąstus savo gyvasčiai!

₁₉Toks likimas visų, pasigviešusių neteisingos naudos;

ji atima gyvastį žmogaus, kuris jos įgyja.

₂₀Išmintis garsiai šaukia gatvėje,

kelia balsą aikštėse.

₂₁Prie judriausių gatvės kampų ji šaukia,

prie vartų ir mieste kalba:

₂₂„Kiek ilgai, neišmanėliai, mėgsite nemokšiškumą?

Kiek ilgai šaipūnai mėgausis šaipydamiesi,

o kvailieji nekęs išmanymo?

₂₃Būkite atidūs mano įspėjimui!

Štai išliesiu jums savo dvasią

ir atskleisiu jums savo žodžius.

₂₄Kadangi jūs mane atmetėte, kai šaukiau,

nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką,

₂₅kadangi paniekinote bet kokį mano patarimą,

nepaisėte jokio mano įspėjimo,

₂₆aš savo ruožtu juoksiuosi, kai ištiks jus nelaimė,

tyčiosiuosi, kai užklups jus baimė.

₂₇Kai baimė užklups jus kaip audra,

ir nelaimė ištiks kaip viesulas,

₂₈jie šauksis manęs, bet aš neatsakysiu,

jie uoliai manęs ieškos, bet nesuras.

₂₉Kadangi jie nekentė pažinimo

ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės,

₃₀nenorėjo jokio mano patarimo

ir nekentė mano įspėjimų,

₃₁valgys savo kelio vaisius

ir bus savo kėslų pasotinti.

₃₂Juk užgaidos pražudo neišmanėlius,

ir pasitenkinimas savimi sunaikina kvailius.

₃₃O manęs klausantieji gyvens saugiai,

jų nevargins nelaimės baimė“.